Kreta
| Kreta Περιφέρεια Κρήτης | |
|---|---|
 | |
| Valstybė |  Graikija
|
| Administracinis centras | Heraklionas |
| Nomai | Ksanija Hereklionas Lasitis Retimnas |
| Gyventojų | 624 408 |
| Plotas | 8 336 km² |
| Tankumas | 75 žm./km² |
Kreta (gr. Κρήτη = Krētē) – didžiausia Graikijos sala ir penktoji pagal dydį Viduržemio jūroje, taip pat yra arčiausiai Afrikos žemyno esanti Viduržemio jūros sala. Jos plotas – 8336 km².[2]
Tai didžiausia Graikijos sala ir antra pagal dydį (po Kipro) rytinėje Viduržemio jūros dalyje.
Kretos periferija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kartu ši sala yra Graikijos administracinis vienetas (gr. Περιφέρεια Κρήτης), seniau vienas iš 10 regionų, o nuo 1987 m. – viena iš 13 periferijų. Sostinė – Heraklionas.
Kretos periferijos teritorija suskirstyta į keturias prefektūras (nomus): Heraklionas (centre), Lasitis – rytuose, Retimnas ir Chanija – vakaruose.
Kreta seniau buvo viena iš labiausiai atsilikusių, agrarinių Graikijos vietovių. Saloje pradėjus vystyti turizmą, ji labai atsigavo ir dabar Kreta yra viena iš populiariausių turistinių vietų Graikijoje.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sala skalaujama keturių jūrų – Egėjo, Kretos, Libijos ir Jonijos, yra trijų žemynų – Europos, Afrikos ir Azijos – prekybinių jūros kelių sankryžoje. Kretos plotas – 8336 km², ilgis 260 km, krantų ilgis siekia 1046 km. Didžiausias salos plotis – 60 km, tarp Diono ir Litinono iškyšulių, o siauriausia salos vieta, Jerapetros sąsmauka, siekia tik 12 km.
Kretos reljefas kalnuotas, pakrantės su daugybe paplūdimių ir uolėtų įlankų. Jį sudaro 7 stambūs kalnų masyvai: Levka (Baltieji kalnai), Kentrosas, Psiloritas (Idos kalnai), Kulukunas, Asterusija, Lasitis (Dikto kalnai), ir Sitija. Aukštis iki 2456 m (Idės kalnas). Pakrantėse – siauros žemumų juostos; pietuose – Mesaros lyguma.
Būdingi karstiniai dariniai (urvai, grotos), klintinės uolienos.
Kretos klimatas – įprastinis Viduržemio jūrai: vasaros karštos ir sausos, žiemos – švelnios ir lietingos. Sausio vidutinė temperatūra nuo 10 °C pajūryje iki 0 °C kalnuose, liepos atitinkamai nuo 25 °C iki 15 °C ir žemiau. Kritulių pajūryje iškrinta 900 mm, kalnuose daugiau kaip 2000 mm per metus.[2]
Gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išsiskiriantis ir turistų pamėgtas gamtos darinys – Samarijos tarpeklis. Paplitęs akmeningas ir sausas friganos kraštovaizdis, o atokiuose tarpekliuose yra žaliuojančių miškų plotai (ąžuolynai, pušynai, kiparisų miškai). Gėlo vandens pelkės privilioja daug paukščių. Rudenį bei pavasarį dėl geografinės Kretos padėties − įsikūrusi tarp Šiaurės Afrikos bei žemyninės Graikijos − ji yra migruojančių paukščių poilsio vieta. Dėl sąlyginės salos izoliacijos čia veisiasi kelios unikalios augalų rūšys.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2020 m. Kretoje gyveno ~620 tūkst. gyventojų. Pagrindiniai miestai – Heraklionas, Chanija, Retimnas, Nea Alikarnasas, Gazis, Ierapetra, Agios Nikolajas.
Verčiamasi daugiausia turizmu, taip pat auginami alyvmedžiai, vynmedžiai, javai (kukurūzai, kviečiai), tabakas. Avininkystė. Žvejyba.[3] Maisto ir tekstilės pramonė, muilo gamyba.[2]
Archeologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išlikę 2 tūkstantmečio pr. m. e. Knoso rūmai, romėnų laikų Gortinos odeono griuvėsiai, Bizantijos laikotarpio bažnyčios (XIII a. Panaja Keros prie Agios Nikolajo), Venecijos valdymo laikotarpio miestų gynybiniai įtvirtinimai XIV a. Chanijos uostas ir molas, Herakliono įtvirtinimai, uosto, 1540 n, tvirtovė Kastelo del Molas, XVI a. Spinalongos, Retimno pilys). Taip pat Herakliono Šv. Morkaus (pradėta 1239 m.), Šv. Kotrynos iš Sinajaus (1555 m., dabar Ikonų muziejus), Šv. Meno (XVI a.) bažnyčios, Šv. Meno katedra (1862 m.); Retimne – Šv. Pranciškaus bažnyčia (1623 m.), Neracės mečetė (1648 m.); Chanijoje – turkų mečetė (1645 m.).[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis: Kretos istorija
Senovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kretoje gyventa dar paleolite. Saloje 3000–1400 m. pr. m. e. buvo įsikūrusi viena iš seniausių Europoje Mino civilizacija. XV a. pr. m. e. dalį salos nukariavo achajai, nuo XII a. pr. m. e. į salą pradėjo veržtis dorėnai. 67 m. pr. m. e. Kreta atiteko Romos imperijai, IV a. pabaigoje – Bizantijai.
Viduramžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
VIII a. priklausė arabams, 1204 m. salą nukariavus kryžiuočiams, ji buvo parduota Venecijai. 1669–1715 m. Kretą užkariavo Osmanų imperija.
Naujausi laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Turkų osmanų priespauda ir religijos persekiojimas (1669–1898 m.) įžiebė galingą judėjimą už nepriklausomybę. XIX a. pradžioje Kretos salos gyventojai dalyvavo Graikijos nepriklausomybės kare, bet po karo į Graikijos sudėtį neįėjo. Po Balkanų karų XX a. pradžioje, 1913 m., vadovaujant Eleftheriui Venizelui (1864–1936 m.), Kreta tapo Graikijos provincija. II pasaulinio karo metu, nepaisant didelio graikų kariuomenės kartu su į salą išsilaipinusių britų pajėgų pasipriešinimo, į Kretą birželio mėnesį įsiveržė vokiečių kariuomenė.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ KRÍTI, citypopulation.de
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Kreta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 233–234
| |||||||
| |||||||